Vilkakalnio apžvalgos bokštas Ignalinoje, esantis šalia žiemos sporto centro, jau daugelį metų yra vienas ryškiausių miesto kraštovaizdžio akcentų. Tai maždaug 20 metrų aukščio metalinė konstrukcija, iškilusi ant Vilkakalnio šlaito, nuo kurio atsiveria plati Ignalinos miškų panorama. Rudenį šis vaizdas tampa ypač įspūdingas: spalvų sluoksniai, nusileidžiantys nuo kalno į ežero pakrantę, sukuria ramų, šiek tiek melancholišką peizažą, kurį geriausiai matyti būtent nuo bokšto viršaus.
Stropu ežero paplūdimys Daugpilyje rudenį atrodo visai kitaip nei vasarą – čia tvyro ramybė, vandens paviršius lygus ir tylus, o žmonių beveik nesimato. Tiltukas, kuris vasarą būna pilnas šurmulio, dabar stovi tuščias, tik lengvas vėjas linguoja jo turėklus. Ant tiltuko įrengti du baseinai, kuriuose šiltuoju sezonu nuolat pliuškenasi vaikai ir suaugę, tačiau dabar vanduo juose nejudrus, niekas nesimaudo, tik retkarčiais praskrendantis paukštis palieka lengvą bangelę. Šalia baseinų yra šokinėjimo tramplynas, iš kurio vasarą nuolat girdisi juokas ir šūksniai, o rudenį jis tampa tylus, tarsi laukiantis kitų metų šilumos.
Vasargeliškių apžvalgos bokštas – tai vienas įspūdingiausių regyklų Latgaloje, įsikūręs visai šalia Daugavos upės, kur ši daro plačius, lėtus vingius tarp miškų ir kalvų. Bokštas pastatytas ant aukštesnės vietos, todėl nuo jo atsiveria plati ir nepaprastai harmoninga panorama.
Kačėniškės piliakalnis stovi ramioje, nuošalioje vietoje, kur miško tyla susilieja su pelkės kvapais ir lengvu vėjo ūžesiu virš medžių viršūnių. Tai nedidelis, bet labai jaukus piliakalnis. Nuo jo atsiveria platus vaizdas į aplinkinius miškus, vingiuojančius takus, šalia esantį ežerą. Šalia piliakalnio prasideda pažintinis takas per pelkę, vienas iš įdomiausių šio krašto maršrutų. Jis driekiasi mediniais lieptais, kurie veda per minkštą, vandeningą žemę, kur kiekvienas žingsnis primena, kad čia gamta vis dar valdo savo ritmu.
Važiuojant keliu 5220 iš Nemenčinės miesto pusės prie Punžonių gyvenvietės matosi tolumoje Baltarusijoje esančios Astravo atominės elektrinės kaminai. Tie du vadinami kaminai iš tikro yra aušinimo bokštai kuriuose aušinamas lašelių pavidalu (purškiamas per spec. purkštukus) karštas vanduo.
Šiliniškių, dar vadinamas Ginučių, apžvalgos bokštas yra viena ryškiausių vietų Aukštaitijos nacionaliniame parke, kur gamtos mastai atsiveria visu savo pločiu. Nors nuotraukos darytos dabar, rudenį, pats vaizdas nuo bokšto viršaus primena vidurvasarį – miškų masyvai driekiasi iki tolimo horizonto, o ežerų lopai tarp jų atrodo lyg įsiterpę žaliame kilime.
Ladakalnis – tai viena įspūdingiausių Ignalinos rajono vietų, kur nuo aukštos kalvos atsiveria platus ežerų ir miškų peizažas. Stovėdamas ant viršūnės matai, kaip tarp kalvų ir slėnių žvilga ežerų akys, o aplink juos driekiasi tankūs miškų masyvai, kurių žaluma vasarą atrodo beveik tiršta. Ši vieta visada traukia keliautojus, nes čia atsiveriantys vaizdai leidžia pajusti tikrą Aukštaitijos gamtos didybę.
Ginučių piliakalnis stovi tarp ežerų ir miškų, vienoje gražiausių Aukštaitijos nacionalinio parko vietų. Tai senovinė aukštuma, iškilusi virš aplinkinių medžių ir vandens, o jos šlaitai gana statūs, todėl užlipti reikia fizinės ištvermės. Piliakalnio aukštis siekia apie 20 metrų, tačiau realiai jaučiasi kur kas daugiau, nes takas kyla nuolat į viršų, vingiuodamas per miško pakraštį ir atviras vietas.
Ginučių vandens malūnas stovi tarp dviejų ežerų, senoje Aukštaitijos nacionalinio parko gyvenvietėje, kur vandens tėkmė ir medinis pastatas kuria ramų, vasarišką peizažą. Šalia malūno nuolat girdėti krioklio šniokštimas – čia iš ežero Stravinaitis vanduo krenta žemyn ir teka į ežerą Almajas. Vandens kritimo vieta yra natūrali, nuolat judanti, o jos purslai suteikia aplinkai gaivos ir gyvumo.
Kemerų pelkė – viena iš įspūdingiausių Latvijos gamtos vietų, esanti visai netoli Jūrmalos, ir garsėjanti savo unikaliu reljefu bei itin savita ekosistema. Tai didžiulė aukštapelkė, susiformavusi per tūkstančius metų, kurioje vyrauja kiminai, samanos, reti krūmokšliai ir būdingi pelkės ežerėliai, vadinami akimis. Šie nedideli, tamsaus vandens telkiniai išsiblaškę po visą pelkės paviršių ir sudaro savotišką mozaiką, kurią galima stebėti einant specialiai įrengtu mediniu taku.